1 Samuel 21
1 Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Jehonatanas sugrįžo į miestą.
2 Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą. Išsigandęs Ahimelechas išėjo Dovydo pasitikti. „Kodėl tu ateini vienas? – tarė jis. – Kodėl nėra nieko kito su tavimi?“ – klausė.
3 Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: „Mane karalius pasiuntė su reikalu ir įsakė: ‘Tenežino joks žmogus nieko apie reikalą, kuriuo tave siunčiu ar apie tau duotą įsakymą’. Užtat ir nurodžiau savo vyrams susitikti tokioje ir tokioje vietoje.
4 O dabar – ką turi po ranka? Duok man penketą kepalų duonos arba ką gali rasti“.
5 Kunigas atsakė Dovydui: „Paprastos duonos neturiu po ranka, tik pašventintos. Galite jos valgyti, jei vyrai yra susilaikę nuo moterų“.
6 Dovydas, atsakydamas kunigui, tarė: „Laiduoju, kad moterys buvo atskirtos nuo mūsų, kaip ir praeityje. Kada tik leisdavausi į žygį, net į paprastą kelionę, visų mano vyrų indai būdavo pašventinti. Juo labiau šiandien, kai mūsų kelionė pašventinama ginklais!“
7 Tad kunigas davė jam pašventintos duonos, nes kitos duonos nebuvo, tiktai padėtinė duona, kuri buvo paimta iš VIEŠPATIES akivaizdos ir tuo pačiu laiku pakeista šilta duona.
8 Tą dieną ten buvo vienas iš Sauliaus pareigūnų, užlaikytas VIEŠPATIES akivaizdoje, vardu Doegas Edomitas. Jis buvo Sauliaus vyriausiasis skerdžius.
9 Tada Dovydas tarė Ahimelechui: „Ar nėra čia pas tave kokios ieties ar kalavijo? Nepasiėmiau nei savo kalavijo, nei jokių ginklų, nes karaliaus reikalas vertė labai skubėti“.
10 „Žiūrėk, – atsakė kunigas, – ten, už efodo, į drabužį įvyniotas kalavijas Galijoto – filistino, kurį užmušei Elos slėnyje. Jei nori jį imti, imk, nes kito, išskyrus jį, čia nėra“. Dovydas atsakė: „Kito tokio nėra! Duok jį man!“
11 Dovydas leidosi į kelionę ir tą dieną pabėgo nuo Sauliaus. Jis atbėgo pas Gato karalių Achišą.
12 Achišo dvariškiai sakė jam: „Na! Ar tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi jis nėra tas, apie kurį jie dainuoja, šokdami ratelius: ‘Saulius užmušė tūkstančius, o Dovydas – dešimtis tūkstančių’?“
13 Tuos žodžius Dovydas paėmė į širdį ir Gato karaliaus Achišo labai bijojo.
14 Užtat kada tik būdavo tarp jų, apsimesdavo bepročiu ir jiems bandant jį sutramdyti elgdavosi kaip pamišėlis: kleizodavo ženklus ant miesto vartų ir varvindavo seiles sau į barzdą. Galop Achišas tarė savo dvariškiams: „Jūs matote, kad tas vyras pamišęs! Tad kodėl reikėjo jį pas mane atvesti?
15 Nejau man trūksta pamišėlių, kad atvedėte šį vyruką prieš mane maivytis? Argi turėtų toks įeiti į mano namus?“